Sakalų valanda

Nesvarbu kada
ir kur – nesvarbu,
bet turėsiu raibų
sakalų; ir tada
jie sklandys ir skraidys,
saulę, dangų uždengs,
kris ūmai, lyg rudens
naktimis krenta žvaigždės namo:
iš neužmatomos aukštumos –
kaip apsvaigę žaibai, kaip akmuo –
sakalų, mano paukščių, lietus.

Nežinau,
kada bus,
ir kur nežinia,
mano paukščių raibų
padangė pilna.

Nesvarbu
nei kur, nei kada,
bet išmuš
man dar
sakalų valanda.

* * *

Neberašau laiškų.
Sapnuoju:
pačiam žiedų žydėjime
renka sesuo
lapus raudonus.
Motina skina
tarp belapių šakų
žieminius obuolius.
Kiekvieną dieną seku:
skrenda, gailiai gagendamos,
Kanados žąsys į tolimą
atogrąžų žemę…

Vakare
sesuo ir motina semia
saujomis ežero vandenį…

Neberašau laiškų.