->
Ei! Šen skubėkit, lėlės,
Klausykit žodžių mano!
Gyveno asilėlis
Miestely Buridano.
Jis valgė košę ryžių –
Nelikdavo vaikams.
Ir buvo pasiryžęs,
Tik nežinojo – kam?
Mylėjo žodį „Negaliu“,
Nemėgo Durų rakto.
Ir šaškėm lošė su stalu
Kiekvieną Dienąnaktį.
Išlošęs žodį „Tinginys“,
Dalydavos su Sviestu…
Toksai nerūpestingas jis,
Lyg debesys virš miesto.
Bet vieną syki po stalu,
Pralošęs stalui koją,
Apkūlė žodį „Negaliu“,
Per ausį Košei plojo.
Sumušęs skaudžiai Sviestą,
Į dangų pažiūrėjęs,
Iš Buridano Miesto
Į Vakarus išėjo.
Taip greitai, tartum žodis „lauk!“.
Taip tyliai, tartum sniegas…
Nematė Niekas jo daugiau
Ir jis nematė Nieko…
Palikite komentarą