Laiminga pabaiga

Ėjo sykį katinas į klėtį,
Ar tvarka lentynoj, apžiūrėti –
Galgi ne namie dešra naminė?
Gal surūgus raukosi grietinė?

Žengia kubilo kraštu kaip tiltu
Tartum akrobatas įžymus,
Žiūri — kertėje kad mala miltus
Dvi pelytės – tėvas ir sūnus.

„Cha! – galvoja katinas – gerai!
Bus iš karto du patiekalai…
Mažas, aišku, šiaip sau, tik desertas,
O didysis – pagerbimo vertas.”

Klausia pasirišęs servetėlę:
– Tamsta, jei neklystu, frikadelė?
Taikos čiupti, o pelė kad klyktels:
– Ei, Kęstuti, ar matei baidyklę?

Jaunesnysis dairosi iš miltų,
O tėvelis juokias net pritūpęs:
– Pažiūrėk, koks vienas ūsas ilgas,
Pasisupt gali, jei ima ūpas…

Uodega — žiūrėk – visai kaip sliekas,
Nori — gaudyk žuvį, – sūnui rodo…
Katinas nebesupranta nieko:
Gal tai pelei pasimaišė protas?..

O tėvelis varo: — Tai kaliausė!
Gal dešrigaliu užtvot per ausį?
Bet iš baimės gali sprogti jis –
Ką paskui į miltus pastatys?!

Bet jau nusibodo! Nekenčiu! –
Šaukia. – Suskaičiuosiu lig trijų, –
Jei neišsinešdins jis iš klėties,
Bus čia taip kaip vakar mano dėdei…

– Šitokių pelių dar nemačiau… –
Gūžias katinas. – O kas tam dėdei
Atsitiko? Irgi nežinau…
Reikia sprukt! – Ir strykteli iš klėties.

Šūkteli sūnus iš miltų: – Škac! –
Kas nutiko, tėti, tavo dėdei?
– Dėdę vakar katinai suėdė –
Būtų buvę šiandien mums tas pats.

Kai iš baimės nebelaiko kojos,
Ką beveiksi – tenka būt herojum…
Bet jau metas sprukt, sūnau, į šalį,
Nes vargu ar duos katė medalį…