Vaikystė

Vienos vaikystės negana:
ištirpo sniego senis
prie Rotušės, kai saulė degdama
senamiesčio gatvelėmis sroveno
į didelį ir platų Nemuną.

Vienos vaikystės mums gana:
ištirpo sniego seniai
prie Rotušės, kur topoliuos pleveno
viena vienintelė diena:

kreivom, siaurom gatvelėm
prabėgo vėjai, juoką nešdami,
vaikai laimingi ir linksmi,
dainuodami pavasario dainelę
mums, grįžusiems iš ilgo kelio,
gimtam name numirt.