Palėpė

Vėl vieną vakarą per darganą ir vėją
į pilką namą, seną mūsų burlaivį, grįžtu…
Virš stogo šlama ąžuolas lyg burė vėjuj,
ir supas laiptai girgždančių lentų.-

Užu langų viduj žėruoja šviesos,
ir skamba melancholijos pilna daina.
Tai jie susėdę ten – mano draugai – penkiese,
svajodami dainuoja spalio naktyje…

Ir kai aš praveriu duris – jie nenutyla,
tik pasitinka žvilgsniai jų šviesių, gerų, sapnuojančių akių. –
Ir aš nusibraukiu nuo skruosto vėją svetimą ir lietų tyliai,
ir naują posmą pradedu su jais kartu…

Ir taip ramu ir gera vėl manoj širdyje! –
Tarytum lygumas, saulėteky nušvitusias, regiu – –
Kai mes dainuojam: broliai ir draugai septyni
(nes ir senasis ąžuolas mums pritaria užu langų)…

Ir taip pailsusias ilgoj kelionėje akis užmerkęs,
sugrįžtantį širdin gyvenimą jaučiu – –
Ir mes dainuojam. Broliai septyni, pamiršę vargą
ir grįžę nakčiai į namus iš tolimų šalių plačių…