Tėviškė

LAUKAI

Laukai po sniego antklodėm pabalę
vadina grįžt mane…
Kada pabaigsiu tremtinio nedalią
ir jus išvysiu realybėj, ne sapne?

Gimti laukai, jūs brangesni už viską:
už svetimus pavasarius, už deimantus žibius.
Iš jūsų akmenėlių džiaugsmas tryška,
iš jūsų juodžemio nauji daigai pabus!

MIŠKAI

Atsimenu aš jūs siūbavimą, žalieji tėviškės miškai:
lyg nepalaužti milžinai viršūnės medžių kyla,
čia vėl linguojate, tarytum vygėj,
kai pamotė – audra dainuoja viesulų lopšinę.

Saulėleidžio spalvų rausvoj harmonijoj,
begarsėje maldoj paskęsdavo ir ąžuolai, ir uosiai.
Koplyčios varpas Requiem giedojo;
ir klaupdavos miškai – nakties vienuoliai.

ŠALTINIS

Tyras, kaip kūdikio siela po krikšto,
šaltinio mylimas vanduo.
Ar tavimi aš troškulį alpinsiu
saulėtą dieną grįžęs iš lankos?

Kaip paukštis, gūžtą tarp šakelių susisukęs,
vanduo šaltinio ilgesingai supas.
Ir kuždasi su lapais nebyliais
taip neišsakomai, vėsiai, vėsiai…


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>