Mano miesto mirtis

Kietos arklių kanopos, minkštos kūdikių pėdos,
medinės žemdirbio klumpės, kruvinos bėglio kojos,
pilki kareivių batai, kaustyti plienu ir neviltim…
Visi praėjo pro nustebusį ir mažą mano miestą šiaurėje.

Potvynis prašniokštė. Tylu ir tuščia. Namai vėl miega,
užtroškę gaisro smalkėmis, apkurtę nuo keiksmų, varpų gaudimo
ir ratų dardesio, apakę nuo patrankų sudaužytos saulės mirgesio.
Vėl miega gatvės po groteskiškai siūbuojančiom vielom ir iškabom,
po suanglėjusiom šermukšnių ir klevų šakom…

Paliesk dar kartą rankomis
įdubusį ir skaudų grindinį
ir pasakyk – tik sau vienam – be balso: a k m u o.

Paliesk dar kartą dulkes,
sausas ir karštas,
apokaliptinio dienovidžio sudegintas į paraką,
ir pasakyk – tik sau vienam – be balso: ž e m ė.

Paimk į saujas pelenus
namų, stalų, vežimų, kryžių, popieriaus ir skroblo lapų
ir pasakyk – tik sau: u g n i s.
Glostyk ant suodinų šaligatvių ir sienų nupaišytus –
išblyškusių mergaičių ir berniukų rankų –
minkštais spalvotais kalkakmeniais
veidus, vardus, pilis ir paukščius, –
ir sau kartok, kartok be balso, tik sau vienam:

Ne, nepalikite manęs, draugai ir akmenys, ugnie ir žeme,
jūs nepalikite manęs sapnuoti liūdno sapno ir baisaus
lig paskutinio Teismo išsipildymo dienos.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>