->
Jų rankose žvakutės ledo saulėj dega,
ir teka šalto vėjo ašaros blakstienom;
po jų klumpaitėmis gėlėtom kietas gruodas skamba…
Mano maži draugai! Senos mokyklos sargas
variniu varpeliu jus šaukia žvarbią žiemą:
Sugrįžkite! Sugrįžkite atgal į šiltą kambarį:
čia jūsų laukia didelis geltono molio pečius
ir išpaišytas jūrom mėlynom, rudais kalnais gaublys,
ir mokytojas, ant lygios lentos raides išrašęs
ir šlamančias knygas atvertęs į nežinomas šalis…
Ir paukščiai iš margų kiaušinių kevalų linguoja
karpytom uodegom, lenktais sparnais ant siūlų palubėj;
ir trokšta pasisupti jūsų juoko vėjuje… Svajoja
skrajot aukštai ir niekad nepalikt žydros erdvės…
Sugrįžkite, maži draugai, sugrįžkit vėl – –
*
Jau skamba priemenėj nekantrūs jūsų žingsniai,
ir laša kaip varvekliai saulėje skaidrus, laimingas
j’ūsų kvatojimas į tamsą, kvepiančią sakais ir dūmais.
Nušvinta akinančiai baltos ąžuolinės grindys,
ir šaukia jums kukū!, galvotrūkčiais iššokusi iš liūdno
medinio laikrodžio, maža, linksma gegutė…
Tylumoje ritmingai ima mirganti švytuoklė suptis.
O jūs, ant pilko popieriaus laukų palinkę,
prikandę lūpas, plukdot burlaivius iš tolo
per mėlynas, per mėlynas marias pas jus.
Pakrantėj’e jų laukia pilys gelsvo gintaro,
mergaitės raudonom suknelėm ir auksiniai generolai,
ir bokštai, apkaišyti vėliavom, vainikais kvepiančių gėlių…
O čia štai aš! – jūs sakote – tuo dideliu laivu plaukiu,
aš atvežu turtų daug, aukso, marmuro, žemčiūgų –
ir visos pilys ir mergaitės verks, jeigu pražūsiu…
Už lango kranksi varnos saulėje ant kaminų kreivų
ir taršo dideliais snapais sparnus aprūkusius.
*
Saulėgrąžų didžiulės aukso akys žiūri į saulėlydį –
aprauda paukščių nesuprantamą kelionę:
jų virtinė po virtinės numirga ir paskęsta į raudoną,
vylingai spindintį padangėj saulės tvenkinį… O vėjai
iš lėto jį užklosto mėlyna, žvaigždėm išsiuvinėta
skara. Ir lygumas visas, ir upių sietuvas.
Tik girdis, kaip šaltinių vandenys per žemės skruostus bėga.
*
Šiandien jūs klojate į knygas medžių trupančius lapus:
j’ų išraudotas ašaras, žalius sapnus, raudoną kraują.
Įnirtę liūtys šniokšdamos stiklus skalauja
ir supa varpinėje verkiančius varpus,
ir liejasi sudrėkusiom virvėm į žemę…
Vėliau jūs puošiat plunksnom popierinį paukštį:
jis kaba pilkas, apdulkėjęs palubėj… Šiurenimą neramų
sparnų girdėjo jis ir išskrendančių paukščių šauksmą,
bet jo širdis nebepabunda: jo stiklinės akys
atspindi abejingai mirusią saulėgrąžose saulę.
Jam liūdna čia vienam,- maža mergaitė sako
ir glosto jo pašiurpusius sparnus.- Mes lauksim,
kol jie sugrįš… Gerai? Mano mažyte, mėlynoji paukšte?
*
Basas pavasaris atbėgo ir išbarstė ant laukų gėles
ir ant auksinių saulės siūlų danguje priraišė
mažyčių, džiūgaujančių vyturėlių milijonus…
O jūs kvatojančiam upely plukdot tošies valteles
ir leidžiate į dangų aitvarus, spalvotais kaspinais apkaišę,
su vėjais ir su sklandančiais gandrais lenktynių.
Prie seno, darganų sutrupintais sparnais malūno,
ranka akis pridengęs, žilas mokytojas seka
tarp debesų ir paukščių jų keliones į skaisčias ir tolimas
erdves, kurių ir jo širdis kadais ilgėjos. Pasakos
pražysta jo širdy… Ir lig vidurnakčio klajodamas
dainuojančiom ir kvepiančiom žolių vilnim,
jis kalbasi su akmenim baltais ir palaidais šunim.
*
Sudužo aitvarai. Ir mirė melsvas popierinis paukštis.
Į mokytojo namą takas smėliu ir eglėšakiais apibarstytas.
Giliai į žemę paskandinome jaunystės
sapnus. Virš debesų drėgnų išskrido aukso paukštės
ir snapuose nusinešė ir vasarą, ir saulę.
na ir eilerascio ilgumas!
geras