Sužeistas kareivis

Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis,
pro aprūkusį vagono langą:-
vilnija laukuos javų auksinės bangos
ir sužvilga miestai klony, saulės nušviesti…

Ir mergaitė moja tau mažoj stoty…

Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis…
Ir staiga gelsvų javų laukai prasmenga –
styro lygumose miestų skeletai nuogi,
medžiai nuplėštom viršūnėm dengia dangų,

ir sublyksi tarpe dūmų ir ugnies veidai,
prakaito prausti, lietaus srovių ir kraujo;
rankos virpančios, sugniaužusios ginklus kietai,
dulkini veidai, dulkėtos rankos, kraujas – –

ir tyla. Tartum per pakylėjimą – tyla.
Kažin kur dar šūvis vienišas nuaidi.
Ant juodos žolės nusvirusi šviesi galva.
Rankos kruvinos, apglėbusios dulkėtą veidą…

Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis: –
skrenda miestai pro tave ir žmonės, saulės nušviesti.

Ir mergaitė meta tau gėlių mažoj stoty.