Mergaitės laidotuvės

Išdegusi žolė anglėja saulėje. Barzdoti vyrai
ant kiemo žarsto žvangančiais kastuvais žvyrą.
Pro langą žiūri, galvą supdama liūdnai, senelė.

Juodais arkliais kinkyti ratai pasuka iš kelio.
Pušinį karstą tylūs vyrai iškelia ant slenksčio:
sakais ir vėju kvepia lygios, baltos lentos.
Vidudienio ugnis ir dulkės jiems į plaukus krenta.

Iš namo muša saldūs tirpstančių vaškinių žvakių dūmai;
ir moterų giesmė, skaudi kaip gervių klyksmas rudenį.
Asloj molinėj dunda atsimušdamos kaimiečių sunkios klumpės.
Senelės mėlyna ranka, senelės lūpos miegančiąją budina…
Aš ją matau pro alpstantį agrastų krūmą.

Tada krumplėtos, lėtos rankos pakelia didžiulį dangtį,
apkaltą angelo sparnais auksiniais ir balandžiais,
ir juo užvožia tylinčią mergaitę. Paima ją, žengia
vienplaukiai lauk iš kūkčiojančio kambario…
Arkliai kieme, kapodam kanopom aštrų žvyrą, žvengia.

Nutolo vieškeliu geltonas dulkių debesis. Subilda
medinio tilto rąstai slėnio gilumoj. Tyku ir tuščia
namuos. Pakilęs vėjo drebulys nupurto dilges
griovy ir karštus pelenus po krūmais pusto.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>