Vaiduokliai

ŽIŪRIU, kaip aras palaužtais sparnais,
Netikras savimi aklon bedugnėn
Ir slopinu širdy troškimų ugnį,
Sutyškančią bejėgiais vandenais…

O vandenys tie žydi mėlynai,
Primindami akių malonų drungnį –
Neaprėpiamą, platų ir bedugnį,
Rusenantį po laiko pelenais…

Ir nežinau, kuriuo vardu vadinti…
Tarsi vaiduokliai grįžta žodžiai, mintys
Ir gąsdindami pinasi, kartojas…

O miela, dangiška svajonių sese!..
Kaip visa tai be jausmo ir išgesę
Bedugnėm veriasi po mano kojų…