Vaiduokliai

ŽIŪRIU, kaip aras palaužtais sparnais,
Netikras savimi aklon bedugnėn
Ir slopinu širdy troškimų ugnį,
Sutyškančią bejėgiais vandenais…

O vandenys tie žydi mėlynai,
Primindami akių malonų drungnį –
Neaprėpiamą, platų ir bedugnį,
Rusenantį po laiko pelenais…

Ir nežinau, kuriuo vardu vadinti…
Tarsi vaiduokliai grįžta žodžiai, mintys
Ir gąsdindami pinasi, kartojas…

O miela, dangiška svajonių sese!..
Kaip visa tai be jausmo ir išgesę
Bedugnėm veriasi po mano kojų…


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>