Serenada

KAI nublykšta skliautai ir dar vien tik vakarė
Kaip sidabro drugelis plasnoja viena,
Sušiurena platano šakelės nukarę
Ir iš tolo atplaukusi meilės daina…

Ilgesingi nemarūs troškimai atbunda,
Tartum žvilgsnio gražaus ir gelmė ir gėla –
O kad vakaras virstų į milžiną skundą
Ir taip nuolat kuždėtų vakarė tyla…

O kad prieteliaus toly paskendusiam lange
Suplasnotų sidabro drugelis žvainus –
Prakalbėtų visa tad nublyškus padangė,
Atminimų vėjelis padvelktų švelnus…

O kad tujen tada, rodos, lange rymotum,
Atsidėjus klausytum vakarės tylos,
Tai sidabro drugeliais tavęsp nuplasnotų
Šitie žodžiai pilni nematytos gėlos!..


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>