Ir mylėjom tave

IR mylėjom tave, – taip tik mylimą myli,
Bet nežemiška buvo mūsų meilė ana…
Nes mylėt, tai ne liaupsinti ilgesio gylį
Mylimosios akių, ne jos grožį, vai ne!

Nes mylėt, tai kaip motiną, seserį, pačią –
Nepalikt, neapleist ligi karsto lentos –
Tai sugrįžkim į meilę – visuotinę, plačią, –
Kaip dar saulė nematė nei pilkos, nei šventos..

Nes mylėt, tai ne deimantus, auksą ir šilką
Laimingai ir gražiai po kojų patiest,
Bet mylėti kasdienišką, varganą, pilką –
Iš visų tik jėgų, iš visos tik širdies!

Nes čia viskas praeina – ir laimė, ir turtas,
Ir jaunystės lakumas, ir staigūs jausmai,
O palieka buitis, ir be polėkių burto,
Ir nelaimės, neviltys, vargai ir skausmai.

Nesant laimė sutikti negudra, ir piga
Mums tąsyk laikyti likimo vadžias
Bei pamiršti visai negerovę ir ligą,
Ir paniekint rytdieną širdim išdidžia.

Ką staigi rytdiena – netikra, pasalūnė –
Mums atneš? Ar paguos mus jinai, ar apgaus?
Ar iš giedro dangaus ir žaibais ir perkūnais
Pasipylus sutraiškins svajones žmogaus?

Gali ji, kaip vagis, apiplėšti, apnuogti,
Nelauktai, netikėtai aplankiusi mus,
Ir klastas gali ji, kaip lakštingala suokti
Pagal mūsų svajas, pagal mūs troškimus!

Viską gali atimti, išskyrus tik viena:
Tiktai meilės jinai neišplėš, neišraus,
Tai su ja ir sutikim netikrą rytdieną,
Nebijodami smurto, nei plieno plėšraus!

Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>