->
Ten medžiai – lyg protėvių rankos,
Kaip šiltas drabužis – rugiai.
Ten žiūri pro keturis langus
Sodybos – margieji drugiai.
Takeliai balti tartum siūlai,
Iš motinos rankų išbėgę,
Vidurnaktį, žydint mėnuliui,
Pavargę prie durų užmiega.
Apkloti žolynais žaliais
Baltai – tartum rūkas – sapnuoja,
Kaip nešdavo – niekur – kadais
Basas mano vaikiškas kojas.
Aš perėjau Didelį Lauką
(Tolyn vis tolyn gyveni…),
Bet laukia manęs – vis dar laukia
Žaislai apdulkėję seni.
O dulkės vis krinta ir krinta,
Sunkios nelyg Niekados –
Aš stoviu šalia – o tarytum
Už Devintosios kalvos.
Per dulkes pūškuodamas skuba
Manęs pasitikt Traukinys,
Iš džiaugsmo lyg sporto žvaigždutė
Pašoka aukštai Sviedinys.
Džiaugsmingai suloja Šunelis,
Ropoja artyn Traktoriukas,
Ir suplaka tankiai širdelė
Žaislinio, pigaus Laikroduko.
Šuoliuoja Žirgelis medinis
Ir žvengia, ir kūliais vartos,
Riaumoja Meškiukas pliušinis,
O aš – pamiršau net jo vardą.
Jie kalbina, verkia ir juokias,
Ir ropščiasi man ant galvos…
Tik aš jau seniai nebemoku
Žaislų stebuklingos kalbos…
nuostabus eilerastis primenantis nerupestinga jaunyste
tikrai grazus, nuostabus, mielas verta paskaityti :*
labai gražu, jausminga, daug emocijų sukelia:)
labai grazus bet per ilgas jai noretu sy ailerasti ismokti tai reiketu ismokti kokiems 3 zmonems
pritariu jurintai labai grazus