Tik aidas…

Durų skambutis vis tyli,
Tie, kas išėjo, negrįžo.
Rūkas, per naktį pražilęs,
Sėlina pro lango kryžių.

Skuba laukais kelias pilkas,
Vedasi rūškaną dieną…
Smaugia, tarytum kilpa,
Keturios kambario sienos.
Eikim į didelį lauką,
Sėskime prie upės, ant smėlio,
Pasiklausykim ką šaukia
Miškas balsu gegužėlės.

Gal šaukia jis tavo vardą –
Tu negirdi, negirdi jo…
Pamirštas vaikiškas kardas
Molio žemelėj rūdija…

Švelniai tau galvą paglostau, –
Kur tavo žirgas medinis?
Kaip tu, vaikeli, išjosi
Ginti brangiosios Tėvynės?

Ten, kur bėgiojai per vasaras
Po žoleles ir žolynus,
Upės išdžiūsta, kaip ašaros,
Žemėj užmiega šaltiniai…

Žvelk į netolimą krantą –
Kaip ten rikiuojasi Dienos!
Aukštos ir sunkios, tarytum
Keturios kambario sienos.

O už šilo – tenai
Kitos nubėga kvatodamos,
Ten gyvenai, gyvenai,
Kad gyveni negalvodamas.

Bėk, pasivykime jas, –
Šaukia dar jos tavo vardą.
Reikia, ak, reikia surast
Pamestą vaikišką kardą!..

…Tu atsigręši atgal –
Kas ten šaipytis išdrįsta!
Kas tu?.. – Aš niekas… Tik aidas… O gal
Tavo Vaikystė…


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>