Kiaulės atostogos

Išėjo kartą Kiaulė į Atostogas
Ir pasiklydo – nebegali rast, —
Ieškojo ir po lova, ir pastogėje –
Niekur tų Atostogų nėra!

Suėdė tortą, sužiūrėjo sportą,
Galvoja: „Na ir ką gi veikt toliau?”
Ir nutarė: „Keliausiu į kurortą —
Atostogos gal jūroj maudos jau?..”

Žviegia tartum stabdžiai ant asfalto:
„Baisiai nuobodu gyvent pavalgius!..
Tos Atostogos – it koks akmuo…
Susipykt, ar ką? Tiktai su kuo?

Kur surast protingą šiais laikais?”
Žiūri – Karvė dviračiu važiuoja…
„Na, – galvoja, – kyštelėsiu koją –
Pažiūrėsim, kas iš to išeis…”

Koją kyšt – į griovį Karvė virsta,
Dviratis pakalnėn rieda vienas…
Kiaulė žviegia: „Kaip jūs drįstat virsti!
Aš tuojau policiją pakviesiu!”

Karvė duoda litą: „Tik nepykit…”
„E, – galvoja Kiaulė, – veltui darbas –
Nors ir su ragais – vis viena – Karvė
Ir į medį niekad neįlips ji!..”

Dyžia Kiaulė Žemaitijos plentu –
Slepias krūmuos vietiniai gyventojai…
Šit jau ir kelionės pabaiga –
Jūra ir auksinė Palanga.

„Neblogai kurorte, – Kiaulė žvalgos, –
Kas nedirba, tas, matau, čia valgo,
Mielas man gyvenimas toksai –
Susipykčiau — būt visai gerai!..”

Iš Avies iškiaulija saldainį,
Paryčiais užtraukia žvygio dainą,
Barsuko žentui duoda porą sprigtų…
Visi tik linksi, šypsos – nieks nepyksta!

O Kiaulė pyksta – nuo Birutės kalno
Grūmoja: „Šit kaip! Jei esu aš kiaulė,
Tai ant manęs ir pykti nebegalima?! —
Imsiu pyktis su savim tuojau”.

Taip ji ir padarė – su savim
Ginčijas, užlipusi ant stogo…
Niekas dėmesio nekreipia, žino –
Liūdna vargšei – pametė Atostogas…