Tinklas

šokime, kol Paulis Celanas kavą išgers, kai temsta kažką už Balkanų kalnų,
Ičkerijos miestuose! jie nekasa kapo: ore sprogmenų pakaks – tau ir man, ir
kūnų paukšteliams; nėra kam nė švilptelti – šunys nugaišo arba išprotėjo

sėjėjų sėklą tarantulai sugaudys savo tinklais, jų kelias žaibuoja
po žeme ir kaulų čiulpuose, visi mes – aukos: Amerikoj, Azijoj ir Europoj –
mutantai, robotai – iš mėsos ir metalo! – visados pasiruošę šuoliui

išgirstu keistą balsą – ne, ne šakalo, ne hienos, ne žmogaus: mekena
mažytis šėmas Avinėlis ant moters rankų, prastuos skuduruos suvyniotas –
ji laviravo tarp automobilių, šokančių tarantelą Saulės miesto prospekte

čečėnai, hutai, albanai, arabai su žydų vaikais lėkė pro šalį, į dykumas;
Margarita, Sulamita, Žana d’Ark ir Motina Teresė peleniais plaukais –
į kančią, kur vynmedžiams lemta nudžiūti, nors šaknys sulčių pritvinkusios

pasaulio gražuolės maitina ir glosto, švelniausiose vietose slepia –
kur juodas trikampis ant voro nugaros – snaiperio tinklainė išdegina
žymę, kvepiančią moterimi, žydinčiu alyvmedžiu ir Žemaitijos vyšniomis

šokime! groja maestras iš niekieno žemės, jo akys raudono purvo spalvos –
Margarita laviravo tarp ratų, tarp įvairiaspalvių kojinių ir batelių
blizgančių reklamų margumyne, apsijuosusi sprogmenų diržu

jos veidas užgeso, tiktai Avinėlis akmenėjančiame glėby
progiesmiu dar mekeno – inkštė, geldamas klostėn juodojo trikampio,
kuris apsinuogina mirusius prausiant, glamonėjant ir apkalbant

čečėnų, arabų, tutsių ir žydų mėsa raudonam purve liudija taiką žolei –
gimdančiai Sulamitai, Margaritai ir Žanai d’Ark peleniais plaukais;
perduriam Viešpačiui kairįjį šoną? Motina Teresė klausia kareivio

nesuprantama, mirusia kalba – lygu švilptų išminčius tarantulo tinkle:
kur dingo marškiniai, kuriuose Avinėlis keliavo per žemę –
skaldydamas sielas! prieš aušrą moterims išaugo aštrūs metaliniai plaukai

klupdamos griuvėsiuose, ant žydinčio sniego, vilkės, čečėnės, arabės
ieškojo žaibų sudraskyto marškonio, kol dar tarantulas, pasivertęs žmogum,
nenužudė Avinėlio, mekenančio tarp stangrių krūtų – tarp dviejų pasaulių

palieski, motinėle, seserie, dukruže, tarantulo tinklą ant karaliaus veido –
jis dūsta nuo žmogienos kvapo, nebemato jūsų pro žaibus ir dūmus,
tuojau subyrės mėšlungiškai sugniaužtos rankos ir stuburo nareliai

ruošiesi kelionei – išeisi, prakeiksi, trinktelėjusi aukso vartais
lūšnos duryse, išgirsi lopšį, girgždantį po balkiu, Saulės miesto
šiukšlynuose, vėl šliauši atgal tarsi peršauta vilkė į girios tankumyną

į dvokiančius rūmus, į požemius – gimdyti ir staugti, kankinamai giedoti:
tarantulai plyšiuose ir plyšeliuose drebės nuo tavojo žvilgsnio, nuo judesių –
jų neišgelbės mirtis! – nuo šokančios tarantelą neatpažintų kareivių kapams

čia šonkaulių arkos, šviesa – iš kraujo kūnelių; jie čia miega ir piešia
mylimųjų veidus, ištirpusius knygose, drabužiuose, aliuminyje ir stikle:
įsiklausyk! išgirsi ir motinos balsą: po trotilo diržu – Avinėlis