->
Durų skambutis vis tyli,
Tie, kas išėjo, negrįžo.
Rūkas, per naktį pražilęs,
Sėlina pro lango kryžių.
Skuba laukais kelias pilkas,
Vedasi rūškaną dieną…
Smaugia, tarytum kilpa,
Keturios kambario sienos.
Eikim į didelį lauką,
Sėskime prie upės, ant smėlio,
Pasiklausykim ką šaukia
Miškas balsu gegužėlės.
Gal šaukia jis tavo vardą –
Tu negirdi, negirdi jo…
Pamirštas vaikiškas kardas
Molio žemelėj rūdija…
Švelniai tau galvą paglostau, –
Kur tavo žirgas medinis?
Kaip tu, vaikeli, išjosi
Ginti brangiosios Tėvynės?
Ten, kur bėgiojai per vasaras
Po žoleles ir žolynus,
Upės išdžiūsta, kaip ašaros,
Žemėj užmiega šaltiniai…
Žvelk į netolimą krantą –
Kaip ten rikiuojasi Dienos!
Aukštos ir sunkios, tarytum
Keturios kambario sienos.
O už šilo – tenai
Kitos nubėga kvatodamos,
Ten gyvenai, gyvenai,
Kad gyveni negalvodamas.
Bėk, pasivykime jas, –
Šaukia dar jos tavo vardą.
Reikia, ak, reikia surast
Pamestą vaikišką kardą!..
…Tu atsigręši atgal –
Kas ten šaipytis išdrįsta!
Kas tu?.. – Aš niekas… Tik aidas… O gal
Tavo Vaikystė…
Palikite komentarą