Nemigas

Per dieną nesukrovęs kraičio
Nei labui artimo, nei sau,
Aš, liūdnas, širdimi našlaičio
Naktovidžio bylos klausau…

Bet tylios, tylios lūpos juodos,
Veltui aš atgarsio meldžiu
Ir tik vienintelės paguodos
Iš mažo svirplio tegirdžiu…

Kažkokia baimė širdį smaugia,
Lyg šmėklos slankioja aplink –
Čiučėk, svirpleli, vargšo drauge,
Ir mano gąstą nuramink…

Nes štai, nakties tamsoj nuskendęs,
Nuo vaido rakinu duris,
Bet jokie vartai, jokios sklendės
Manęs nuo jo neuždarys…

Kažkas vis šurga, krapšto, trinas,
Nuleis rankas ir vėl išties –
Tai mano praeitis vaidinas,
Ai gal tai mojis ateities…

Lyg kas niūniuoja giesmę graudžių,
Kažkur lyg šuo sucyps, sulos –
Tai visa, ką žmogelis audžia
Į pasaką nakties tylos…