Mūsų metai

Pro lapus prabėgo šaltas vėjas,
pro viršūnę, kur šešėlį meta …
Kas prabėgs greičiau neg šaltas vėjas?
Mūsų metai, mūsų metai.

Vysta liepos, vysta rožės žiedas,
juos visus pagaus mirties verpetai.
Kas nuvys greičiau kaip visos gėlės? –
Mūsų metai, mūsų metai.

Ko stirnelė ten už medžio glaudžias?
Ar ne žmogų, šaut jos einant, mato..
O kur glausis, o kur, ateitį pamatę,
mūsų metai, mūsų metai…

Į lizdelį vakare sugrįžo strazdas.
Skęsta balsas jo saulėleidžio sonatoj.
Į Tave, Tave jau grįžta, Dieve,
jau ir mūsų, jau ir mūsų metai.