Yra gyvenimas

Į mūsų miestą neateis žila senatvė
ir nesustos ir nesibels jos šaltas pirštas į duris,
gyvų gyventojų mirę namai ir mirę gatvės
kuo viešnią pasitikt, kuo viešnia pamylėt jie neturės.

O artinas ir eina ji per žmones ir pasaulį,
ir ta keleivė neužeis ir nepraeis …
Užpuola žemę vakaras, ir nusileidžia saulė,
ir kapinių laukuos, kaip smuikai ir oboe, ima verkt senugalio mėnulio spinduliai.

Varpeliai, skambinkit per kiaurą naktį,
su sakramentais eikit, kunigai,
giesmes giedokite iš Dievo meilės, Dievo avys ir avelės prisiplakėlės,
ir taip neverkit išsigandusios širdies balsais: –

“ko dangų uždengė tamsybių juodos lubos,
ir ko nenumirė dangus po lubomis, kodryn,
nuvargus upė po krantais sukniubo
ir netekėjo vandenys tolyn? ..”

Į mūsų miestą neateis žila senatvė
ir nesustos ir nesibels jos šaltas pirštas į duris,
yra gyvenimas už mirusių namų už mirusių ir gatvių,
ir gražiai čiulba aukštam skliaute vyturys.