Muilas

muilas nemoka kalbėti, tik sugeria visus Babilono tautų skiemenis –
jis putoja – tarytum apvogtas kinų mandarinas arba arabų šeichas,
kvepiantis natašų, elyčių, agnių belyčių – ėriukų! – mėsa ir druska

mes mylime muilą – raudonas putas ir kariškus maršus, ir dykumas,
beduinų karavanus, smėlio ar aukso stulpus, švarias rankas
jos kvepia ir stingsta, šoka ir meldžiasi, velkasi žeme paskui kūnus

muilas tobulai ištirpdo pirštų atspaudus (visados kaltas!), jis niekšiškai
išslysta iš delnų lygu šliužas, tuoj pavirstantis karveliu arba akmeniu,
be gėdos išsigina artimųjų lipniu meilikautojo liežuviu

vanduo, kartoju, vanduo – ne vynas! – nuplauna išdidžią šypseną;
vynas – vien kaukė: nuo sarkazmo storėjantis putoto pasipūtėlio ovalas,
aukso gyvaplaukiais šnaranti, užšalusi tuščia Letos pakrantė

muilas – odos vibratorius, nekaltos mergaitės svajonių mylimasis,
jis miršta tarp rožinių pirštų, nespėjęs išpažinti visų atodūsių –
šlykštusis brolis gašlūnas, aplipęs smėliu ir keiksmais

parkrisi tarytum dresuotas vilkas, parkrisi – nuo klouno žydros petardos
paskutiniąją karnavalo dieną, dar tebeaidint plojimams, ir niekas neverks –
visi kūnų mazgotojai, girti ir išdidūs, tyčiosis ir laistys toliau pigų alų

aistros prakaitu kvepianti kūno žemė pamils juodaakį sniegą –
be muilo kvepėsi pavasario vėju; druskos baltumo dantimis –
po kąsnelį, po gurkšnį – išsidalins tave ir mane – miriadai dulkelių

muilas – kvaila iliuzija, laumžirgio sparno plėvelė, žodžiai ir priesaikos:
draudžiama bučiuoti į lūpas, draudžiama švelniai, drąsa smerkiama!
bet viskas kaip visados: pasiduodame, tikime, mylime, o kartais – net laimim