Ledinėj dykumoj

Mes ieškom tako kalnuose,
O mus kažkas klaidina –
Tai vėjai – tai kalnų dvasia
Kvatojas po ledyną.

O takas mūsų taip arti,
O mes visai susmukę – –
Išbalusi kalnų mirtis
Mum rodo žalią snukį.

Toli, toli žmonių namai –
Kad žemės bent ruoželis!
Nūnai ledinėj dykumoj
Bestyrosi sušalęs –

Ir užpustys tave sniegai –
Raudos tau klaikūs vėjai
Ereliai, plėšrūs vanagai
Tau klykaus išbadėję.