Nelauktoji

Stovėjom tylus ir išbalę –
Lyg pikto kero užburti.
Tai ji, nelauktoji, pro šalį
Mums prašliaužė – visai arti.

Greta su ja tylus jaunuolis. –
Jis nebemato artimų. . .
Jo veidas svetimas, įpuolęs,
Toks sužavėtas, toks ramus.

Lyg susprogdintas griuvo tiltas
Tarp mūs ir jo.- Sudie, sudie!
O jis dar vakar buvo šiltas,
Žvalus ir gyvas – kaip kregždė.

Kai juodu apsiaustu jį siautė,
Girdėjome – visai arti. . .
Ją širdyse – lyg plieną jautėm,
Jinai – mūs kūdikio mirtis.

Kur jos šešėlis šaltas krito,
Ten šerkšnas baltavo tuojaus.
Mes glaudėmės prie vienas kito
Gyvybės šilumai pajaust.