Karšta diena

Dangų rėžia kiparisas plonas,
Ir karštos dienos odekolonas
Liejasi peizažui ant žaizdų.
Švelnios adatos subado širdį,

Alpdama ji šypsosi ir girdi
Savo riksmą ir negali mirti,
Kaip negalim mirti aš ir tu.
Girdi: paukštis metalinis gieda

Stiklo medy, vario vaisiai rieda,
Virpa priešmirtiniam svaiguly.
Į auksinę seno fauno pėdą
Plaukia muzika tyli.
Susiliejus stiklo medy su nematomais žiedais,
Tau nerūpi, ar rytojus beateis.