Patefonas

Kas vakaras, kai ponia pradeda arbatą,
Ant primuso užkaitus, virti, –
Susirgus džiova, Violetta operoj “La Traviata”
Drauge su primusu dainuoja apie mirtį.

Tai nuteikia gerai to namo šeimininką,
Jam arbata stipri, o muzika švelni patinka:

“To džiaugsmo niekas nepažįsta,
Tiktai jautrioji siela mano,
Kada plokštelėje pragysta
Koloratūrinis soprano!”

Už lango rieda žvaigždės, rudeninės, sunkios,
O toji muzika pro šalį sienoj sunkias.

Tas balsas draskosi, prie lubų pasikėlęs, –
Skambi agonija nežemiškų kančių, –
Upelis tragiškas jausmingos muzikėlės
Per erdvę liejasi lig tylinčių žvaigždžių.