Ars poetica

Prisuktoj karalystėj gyventojų skaičiai pastovūs
Knygos pūva ir niekas lotyniškai jau nesupranta
Aš kviečiu tave dar kartą grįžti ant girgždančios lovos
Kam ieškoti ženklų jeigu uždrausta grįžti į krantą

Tai ne žvaigždės danguj tai tik avižas vaikas išbarstė
Suskaičiuok ir žinosi ko vertas pamišėlės kraitis
Pakentėk aš nešu tau vandens ir kraujažolių tvarstį
Apsibrėžkim kreida ir tylėkim nes tyli net raidės

Nes tylėjo šilti gyvuliai kai rujojo ar dvėsė
Kurgi pranašas šalta vėluoja durnelių kalėdos
Dar akimirka nieko iš tūkstančių likome dviese
Uosto grindiniu darda moliūgais atvirtę karietos

Savo meistro išsižada prisukama karalystė
Kai nematomi pirštai nervingai sutrupina kreidą
Kviesk vaikeli į dangų paukščius tegu avižas išlesa
Hepiendas Ir vaikas siusioja pasauliui ant veido