Vakaras

Vaitoja drėgnas vakaras ant mano rankų.
Keliu sunkias akis į tolumas pro langą.
Atsimenu tave — ir visos mintys klysta
Šešėlių grauduly į šviesią viešpatystę.

Matau skaidrius prūdus. Ajaruos lizdą. Gulbę.
Dūzgendamos aplink, bitutės medų čiulpia.
Į žiedo ugnį saulė įbėrė kodylo —
Kvepėjimas nuo smilgų lig žvaigždžių pakyla.

Į kranto akmenis lengva bangelė šnara
Be žodžių pasaką… Klausytis jos taip gera!
Staiga kažkas prisilietė lediniais pirštais —
Tai drėgnas vakaras ant mano rankų miršta.