Prie strėvos

Pabudau iš gėlos kaip iš miego,
saulės laikrodžiams mušant vidudienį.
Ir miestas, nematomas niekam,
pasitiko – lyg praregėjimas.
Čia eglių gotiškos bonios,
drebulių mirguliuojančios arkos
Kiekvieną rūpesčio aiženą
tyla ir meile nugludina.

Čia tiltai beržų baltieji
per upeles žaliavynes.
Čia atokaitoj saulės ir džiaugsmo –
aikštės, kvepiančios, žemuoginės.
Ir girios naktovidy –
akivarų veidrodžiuos –
Savo dalią dviveidę išvysiu.
Čia iš Paukščių Tako pareisiu.
Čia po tūkstantmečių sugrįšiu.