Piktas lietus

Kas brenda ir brenda per lietų kuris tarsi vanago
snapas kapoja
kam veliasi kojos be kelio vien molis ir šlynas ir šlynas
o viešpatie šitokio pikto lietaus dar niekad regėti
neteko
lyg strėlės iš švino ir kūną ir dvasią be gailesčio plaka

lyg švinta nešvinta tinklainėj šmėžuoja aušra lyg
miražas
tu eiki keleivi tegul judesys šiam pasauly įteisina
dabartį
kelių pasirinkti negalima kur žengsi ten kelias ten žemė
ar vienas ar dviese vis viena vis viena išeisi į kelią

tas piktas lietus tau keleivi nuo seno pažįstamas
tiek amžių jis šniokščia iš tvano iš Scilių Charibdžių
tolybės
belieka tikėt sugrįžimų daugiau negu buvo kadaise
Homero rašyta
kelk kojas keleivi per molį ir šlyną į tūkstantį metų
į kitą