Narcizai

KADAIS nežemiškai gražus vaikinas
Pasilenkė ties krikštolo versme gyva
Ir taip godžiai užsižiūrėjo į save,
Jog ėmė ir pavirto į žolyną…

O mes, kai narcizus šlapokšniuos skinam –
Keistai vis tebestebinčius save,
Atsimenam, kad gymiu, stovyla žavia
Grožėjosi kažkur kažkoks vaikinas…

Taip lygiai ir poetų širdys godžios
Nulinkusios užsižiūri į žodžius,
Jog pačios žodžiais nejučiom pavirsta…

Skaitytojui, kai varto paliktus lapus,
Svajonių jų gražus, džiaugsmingas ir kvapus
Anas – gyvybės balsas – pasigirsta…