->
Tverk, kas kniumba, ramstį stangų
Ir nebėk būties taurės,
Kai diena prispęs žabangų
Ir takus purvu apkrės…
Skurbk, jei piūtė kuo apgavo,
Guoskis, jei žiedai nuvys,
Bet tai visa juk ne tavo,
Nes tu žemės imbuvys…
Amžių sėjai tavo orė,
Tu jų įrankis darbus –
Tai likimas mums užkorė…
Taip jau buvo, taip ir bus…
Žemę rausdamas, norage,
Nenustok dėkojęs jai,
Kad į jos vargų viešnagę
Siųstas, kviestas atėjai…
Nors ir daug tau širdį gėlė,
Džiūgauk rūpesčių ugny,
Kad tu, saulės kibirkštėle,
Saulės baudžiavą eini…
Palikite komentarą