Nepažįstamai draugei

Tu mane myli? Tu manai,
Kad aš labai, labai kažin kas?
Brangioji mano! – Nežinai,
Kaip aš į nuodėmes palinkus!

Jaunystė švaistėsi žaibais –
Nūnai jau vasara nunoko –
Tu gal stebėsiesi labai,
Kad aš gyvent lig šiol nemoku?

O mane laimė guodė jau
Ir baudė, nubaudė ne sykį –
Gyvenimą juk nuodijau –
Tą našlaitėlį pavainikį.

Su ja prasilenkiu dažnai
Ir kankinuos tada paklaikus –
Brangioji mano! Nežinai,
Kokia iš manęs vėjo vaikas!