Ėjo kiaulė į svečius

Ėjo kartą Kiaulė į svečius,
Kriuktelėjo: „Ė, kas bus, tas bus…” –
Mat ji spaudą skaitė ir žinojo,
Ką apie kiaules kiti galvoja.

Prikabino butelį prie šono –
Manė, jog tas rodo gerą toną,
Ir medalį švarko dešinėj, nes
Nusipelnius ji – nusipenėjus.

„Jeigu aš keliauju į svečius,
Juk išeitų šitaip, – Kiaulei dingteli, —
Kur nueisiu, ten svečiai ir bus,
Aš, matyt, ten būsiu šeimininkė.”

Šit įeina Kiaulė pro duris:
„Kur svečių, – teiraujas, – kambarys?
Palenda po sofa ir galvoja:
„Ar gerai, ar negerai svečiuojuos?

Ką su tais svečiais man padaryti? –
Gal visus pritiktų išvaikyti?
Ne, klausysiuos – galgi ten svečiai
Kalba apie Kiaulę negražiai?”

Kalbas jie, kas dedasi pasauly,
Bet galvoja Kiaulė patylom:
„Jeigu jau vis tiek esu aš Kiaulė,
Reik užlipt ant stalo keturiom”.

Kaip ji tarė, taip padarė, aišku, –
Dužo krištoliniai indai baikštūs,
Ir nuo stalo ėmė garsiai žviegt:
„Jauskitės visi čia kaip namie!”

Įsikibo Kiaulė į sietyną
Ir paleido vėlei kakarinę:
„Ar jūs matėt Kiaulę debesy? —
Jeigu nepatinka – lauk visi!”

Tyli ten visi, nesako nieko,
Susižvalgo tik, o Kiaulė žviegia:
„Baisiai esate nuobodūs, ponai!
Bus linksmiau tuoj. Kur fortepijonas?

Uždainuosiu – išbyrės langai!
Ak nėra? Na ką gi – teks, matyt,
Atsisveikint. Neliūdėkit – ryt
Grįšiu su daina ir su draugais…”

„Neblogai gal pasisvečiavau, –
Mąsto Kiaulė, – reiks užsukt dažniau,
Tik jei būtų linksmesni svečiai,
Tiek nereiktų vargintis pačiai…”