Aitvarai

Ant sraunios upės, pagal ąžuolyną seną,
Vienkiemyj, daugel metų žemaitis gyveno.
Nebuvo ten aplinkui nė jokio kaimyno,
Kurio būtų taip didi ir graži šeimyna.
Pilni tvartai galvijų, javai netelp klėtyj;
Nerasti laimingesnio cielame pasvietyj.
Buvo garsas aplinkui ir visi žinojo,
Jog namus to žemaičio aitvaras dabojo.
Kaipo lakstė patrobiais, ne vienas tai matė,
Ir, nutūpęs ant stogo, ką parnešęs, kratė.
Juk ir zolabai stogų nuspardyti buvo,
Ir artimiems kaimynams šiens ir javai žuvo.
Ant to garso pas žmogų atėjęs urėdas:

,,Ar tu, – sako, – neturi gėdos!
Aitvarą pas save laikyti!
Kaimynams iškadą daryti!”

Atsakė žmogus, dvasioj juokdamasis savo;

,,Mano aitvarai neapgavo

Nei vieno
Kaimyno,

O daugiems daug gero padarė.”
Ant to žodžio urėdas tarė:

,,Parodyk gi tu man aitvarus savo.”
Tuojaus žmogus urėdą už rankos pagavo
Ir vedė ing prieklėtį,
Kur buvo žagrės, dalgiai ir kirviai sudėti.
,,Šitai, – sako, – aitvarai, kurie viską gera

Gyvenime daro.”


2 komentarai - Aitvarai

Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>