Žemė ir žvaigždės

Tave mačiau aš eidamas per juodą girią,
tave girdėjau aš viršūnių ošime,
tave radau kaip, ežero leliją tyrą,
tave jaučiau tyliai alsuojant po žeme.

Tave girdėjau vėjo pasakoj šilkinėj,
tave mačiau aš debesėlių žydrumoj,
tave radau aš pievų plotuose, tėvyne,
su mėlynais drugeliais šokančią linksmai.

Tu man baltų kaštanų žydinčiam pavėsy,
tu man pavasario arimų vagose,
tu vakare, tu man vidurnaktį vis šviesi,
gyvent vadindama kaip protėvių dvasia.

Tu man, kur prakaito artojo kritęs lašas
rugių ir kviečių varpų mariom sužydės,
kalbėsi, pazarui šviesiam danguj užgesus,
kad žmogui duota vaikščiot – žemėj, siekt – žvaigždes!


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>