Uola ir vilnys

Nors siaudžia, šniokščia rūsčios marios,
Jų siaubą nugali tyla,
Ir veltui audros vilnys svarios
Pajūry grumias su uola…

Gelmių galiūnės, čia jos irios,
Ir puoląs krantą jų būrys
Su juo tik mirksnį pasispyrios
Ir – gailiai kriokdamas – sukris…

Štai kyla milžinas ir mąžta,
Ir, grėsdamas glėbiu plačiu,
Jis veikiai meta savo naštą
Nuo jau nuilsintų pečių…

Štai kitos vilnys, jos jau – putos,
Jos romiai čiurkštelia ir nū
Paeiliui tilksta lyg nebūtos,
Lyg sapnas tarp sekmės sapnų…

Stūksok, stūksok, didžiuokis, uola!
Tu jūros siūtį suvaldai –
Jos vilnys tau. po kojų puola
Ir tyliai nyksta visadai…


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>