Kelionės elegija

Nuo jauno rytmečio lig rytmečio jis eina,
nuo juodo vakaro lig vakaro tamsaus,
ir kai apglobs naktis jo paskutinę žingsnių dainą, –
kita diena kitam krante jam, nebegrįžtančiam, išauš.

– Kur dingo dienos, rubinais papuoštos,
kur dingo dienos – meile ir nuodais?
Kur dingo skausmas – mylimųjų uostas,
tiek kartų širdį glausdavęs kadais?

Kur dingo vėjas? Kur pūkelis pienės?
Kur begalinės marios? O kur viešpačiai kalnai? –
Ar bepaklaus jo balsas mūsų iš Tenai?

Ką atsakysim jam, mes, sielos šiokiadienės,
apneštos dulkių, tartum juodalksniai prie vieškelių plačių,
su paskutinio kelio kryžiais ant pečių?


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>