Gėlės audroj

Lietus išpylė žalią spalvą
Ant medžių, ir drauge su ja
Dvi baltos rožės purtė galvą
Kaip širmas žirgas lietuje.

Audros dievaitė žaliaakė
Per sodą pralėkė linksma.
Ji juokėsi ir kažką sakė,
Žaibais žibuokles plakdama.

Dangus, įtūžęs kaip Otello
(O, mauro tragiška aistra!),
Granitą trupindamas šėlo
Erdvių beribiam teatre.

O nusigandusi gražuolė,
Žydra Desdemona, trapi
Ir virpanti neužmaršuolė
Tarp nendrių verkė paupy.