Gaidys ir Žemčiūgas

Gaidelis, pagal savo būdą
Krapštydamas mėšlyno krūvą,
Žemčiūgo atitiko grūdą.
,,Na, kam da tokis niekas būva? –
Tarė Gaidys,-o tik ant svieto
Yra kvailiai, ką jį už brangų laiko!
Tai ką norėt nuo žmogaus paiko!
O aš žemčiūgo brangaus vieto
Veliju miežį: jis pigesnis,
Bet brandesnis ir sotesnis”.

Prasčiokai taipgi: ko suprast negali,
Vadina tą nieku ir met į šalį.