->
Laukinių rožių vijokliuos paskendę kapai.
Išblyškusios moterys raudančiu vieškeliu veža
eglaitėm skurdžiom apkaišytą mėlyną karstą.
Iš tolo ataidi skausmingi koplyčių varpai…
Mano vaikystės rytmetis! Dieve, kaip maža
davei Tu manajai kelionei per žemę.
Kas kartą, kai paliečiu rankomis ją: tai mano pilkoji vaikystė –
pageltusio veidrodžio šukė – liūdna ir mažytė…
Ak, bet užteks man ir jos. Ji brangesnė už saulę,
žvaigždynus, marias, nes ji mano. Tik mano.
Ir kai apkarsta man visas bekraštis pasaulis:
žmonės, laivai, žiburiuojantys miestai ir žemė, –
jūs nepaliksit manęs, mano dienos gyventos, kaip aidas
dūžių širdies, kol ji plaks; nes be jos – kur jūs eisit, našlaitės?
Mes nusilipdėme molio pilis. Mes stiklu išraižėm
ant kelio dulkėto namus ir gyvenom laimingi
juose ligi saulės laidos. Ir kai vėjai ir žingsniai
praeivių juos sutrypė, užpūtė – aikštėj
statėme miestus vėl, karalystes, pasaulius iš smėlio…
Rudenio vakarą visa apkrito lapais ir paukščių šešėliais.
Palikite komentarą