Sala ir paukštis

I

Norėjau gyventi – o mirštu.
Norėjau kalbėt – o tyla.
Paukštis krisdamas sminga
kaip strėlė ties mano sala.

Matau jo kraujuojantį kaklą,
jo akis su didžiuliais kalnais…
Nepraskrisi, paukšti, pro salą
savo lūžtančiais sapno sparnais.

II

Nepakėliau numirusio paukščio
su nulūžusiais sapno sparnais:
per sunkus man nedidelis paukštis,
kuris krinta su savo kalnais.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>