->
Prieš artėjantį ir juodą debesį regiu,
priešais dangų, plėšiantį ugnim,
aš regiu balandį baltą ir verkiu,
ir pasaulis visas verkia su manim.
Gal į tamsumą jis baltas lėks ir lėks,
gal jis neša maldą mirštančio žmogaus,
gal jį lekiantį ugninis žaibas tuoj nuplieks,
gal nematoma šalta ranka sugaus?
Prieš artėjantį ir juodą debesį stovės
susirinkus tūkstančių vergų minia.
Kol sparnai balti balandžio priešais švies,
jų likimą baisų gundo spėt mane…
Dieną jie skaisčios dienos nebematys,
naktį jie nebesapnuos ir nemiegos,
ir prie gegnės kregždė lizdo nelipdys,
ir artojas nebevers gilios vagos.
Prieš artėjantį ir juodą debesį, žmogau, kas tu,
prieš nuskrendantį balandį baltą o kas mes?
Debesis, tautas apnešęs peklišku kvaitu,
baigia nešt, jau baigia nešt visas žemes.
Palikite komentarą