Agonija

Įsirėmė naktis krūtinėn stačiai
Ir plėšo kūną liesą.
Išaugo rankos – ilgos, ligi lango,
Ir nuraškyt Sietyno tiesias…

O atminimai! Pragaru pakvipo
Ir žalumu nuo beržo –
Artyn artyn jau atbrenda per sienas
Ir jau krūtinę veržia.

Nebereikės! Jau baigia tirpti akys.
Tik sudreba dar dešimt pirštų.
Ateikit – ei! Dar pasijuokt visi –
Šiandieną mano laimė miršta…

Vėliau tylu taip tyliai. Vėl tyla.
Akių žaibai nakties kasas praplauja.
Žiūrėkite, mėnulis kvai-las!
Mėnulis juokias, juokias mano saujoj.

* * *

Atapleška atašnara pavasaris!
Šventadienis. Pasirėmiau verandoje.
Gyvenimo prigėriau daug – ir vis dar maža –
Nieko seniai širdis neranda jau…

Akyse miestas grimzta aukštininkas,
Ir lieka tik žaliai raudonos dryžės –
(Tenai kadaise mylima išėjo;
Išėjo, žinoma, ir nebegrįžo…)

Ir man dabar jau tų dienų negaila!
Prašūkavo kaip vėtra su sniegu pro tėvo pagirį.
Juk būna ir blogiau: kiti didžius turtus paleidžia niekais
Arba – iš tolo margais vartais – dvarą prageria…