Diržas ir aš

Mirsiu – nepamiršiu
Savo priešo Diržo.
Diržas piktas tartum šuo –
Nekenčiu aš jo.

Lenda kaip žaltys pro sagtį,
Taikosi mane išplakti.
Tik už ką? – tai nežinau, –
Nieko juk nepadariau!
Neišploviau nei grindų, nei indų
Ir nesutvarkiau drabužių spintos,
Ir neatlikau namų darbų –
Bet, sakykit, argi tai svarbu?!

Argi nėr svarbesnių reikalų? –
Iš Vaikystės – tūkstančiai kelių!
Reikia man ir šen, ir ten,
Ir kairėn, ir dešinėn.

Laukia Simas ir Simona,
Ežeras ir stadionas, –
Į visas puses skubėt
Reikia kuo greičiau,
Bet!

Vos keliu per slenkstį koją,
Žalias diržas net pamėlynuoja!..
Ką daryti? Ką daryti?
Kaip jį sutvarkyti?

Bet, girdėjau, Diržo ilgo
Spintoj kelnės pasiilgo. –
Čiupkit, Kelnės, ir laikykit,
Kad manęs nepasivytų!

Ir aštuonios Kelnių kilpos
Čiumpa Diržą, kumpą, ilgą…
Tik mintis už durų: dingt –
Kurgi man be kelnių dingt?

Ak! Be kelnių aš pražuvęs, –
Kas priims mane!
Ežeras nebent ir žuvys,
O Simona – ne!

Ak! Sudievu, gintarine
Vasara, – aš mirštu!
Paklausykite, kaimynai, –
Paskutinė priešmirtinė
Ši giesmelė – Diržui:

– Jei tu būtum karvelėlis
Ir lakiotum po erdves,
Tai aš būčiau kareivėlis, –
Pykšt! Ir nebėra tavęs.