Bėglys

Ko tu, vaikeli medini,
Rymai prie Pasakos vartų?
– Ak! Ten juk mano Tėvynė –
Prasideda ji: „Kitą kartą…”

– Ko toks sudžiūvęs, paliegęs?
Liūdnas… Švarkelis suplyšęs…
– Iš vaikiškos knygos pabėgau
Ir atgalios nebegrįšiu.

– Kam gi tu bėgai? Juk lėlei
Lemta knygelėj gyventi…
-Ak! Jūs nežinot, broleliai,
Kokį ten vargą mes kentėm.

Kaip mus kankino ir draskė
Du avinėliai berniukai –
Nieks nenorėjo suprasti,
Kas širdyje Medinuko.

Vieną lietaus pilną dieną
Knygą kieme jie pamiršo…
Ak! Pakabintas ant sienos
Šaipėsi kariškas diržas.

O pagaliau pasičiupę —
Gėda sakyt – tartum pelę,
Ėmė skaityti kačiukai
Vargšę spalvotą knygelę.

Mano mažytę sesutę
Perplėšė it miglą vėjas,
Nebemokėjo susiūti
Net ir septynios siuvėjos…

Pūsiu aš aukso trimitą:
Pulką kareivių man duokit!
Eisim visi, auštant rytui,
Mes pasakėlių vaduoti.

Ženkit į laisvę, kaimynės,
Pasakų mažos knygelės!..
Liks tie namai nusiminę –
Tartum dangus be saulelės…