Sniegas

Mano langą akmenys juodi uždengę –
jie kankina mano sielą mirtinai, –
kai tarp jų kasdien matau taip svetimai
švytintį kraštelį mėlynos padangės…

Ir girdžiu žingsnius praeinančių žmonių –
skamba taip dusliai nakčia jų žingsniai! –
Ir bekraščiai duslūs lietūs krinta
ant griuvėsių, aikščių ir ant akmenų.- –

Ir sapnuoju aš – ant lygumų manų
puola sniegas: anta upių, ežerų ir klonių,
puola lyg rugpjūčio žvaigždės – milijonais
puola, puola jos ant vienišų kaimų,

ant pilkų ir tylinčių bažnyčių bokštų,
ir ant tvenkinių, lyg atmerktų juodų akių,
ir miškuos ant vienišų klaidžių takų –
puola sniegas dideliais sidabro pluoštais – –

Tai balti ir pasakiški paukščiai plazda!
Ir aplinkui taip nepaprastai šviesu!
Aš sapnuoju – puola sniegas ant tamsių
mano lygumų – skaistus žvaigždžių sidabras…

Bet staiga ir vėl girdžiu žingsnius praeinančių –
vėl girdžiu, kaip nesibaigiantis lietus srovena. –
Ir kai pramerkiu akis – vėl širdį mano
slegia juodas, svetimas akmuo – jaučiu.