Vasara baigėsi

1

Taip degė, degino ta saulė
Per visą vasarą karštai!
Atrodė, saulės ir pasaulis,
Nes jos pilni visi kraštai!

Pietuosna krypo žalias klevas:
Palinko saulėn putinai.
Čia laimė didelė žaliavo
Ir didis džiaugsmas dovanai.

Dabar ir saulė užusėdo
Užu kalnų, už vandenų!
Tiktai širdy paliko pėdos,
Kurias aš meile vadinu.

2

Taip degė, degino ta saulė,
O akys – žydinčių rugių;
Dabar, net saulei nusileidus,
Jį vieną vis regiu regiu…

Nebuvo kur paslėpti laimę
Pakalnių platumoj žalioj.
Pasklido paskalos po kaimą,
Paleistos kalbos nedėlioj!

Kas man dangus, o žvaigždės žavios
Įkritę braido tvenkiny?
Vis tiek jau laimė išvažiavo
Nakčia greitajam traukiny…

3

Žydėjo liepos – mano sesers,
Žiedais pabarstė ant kelių.
Ir degė tolumos pervasar
Ligi džiaugsmingų sopulių.

O drobės prie upelio balo,
Nuraudonavo radasta.
Ta laimė didelė be galo
Dar ne, dar ne – neprarasta.

Ir širdį degino pervasar
Kiekviena žydinti diena…
Vai liepos, liepos – mano sesers,
Žydėti niekad negana!

4

Iš kur žinot galėjau, mama,
Kad greitai vasara praeis? –
Vyšnia balčiausia prie pat namo
Nuogas rankas žemyn paleis?

Dar užsimojau saulę rasti,
Laukus dar nudažyt žaliai –
Tegu sau baltos varpos bręsta
Ir dega saulėje keliai!

Sidabro paukštis šaukia, klykia
Sode, viršūnėj obelies:
– Dar kraštas vasaros paliko,
Ir laimė dar sugrįžt galės!

5

Ko taip liūdnai svyruoja pušys
Ant aukšto kalno pakely?
– Kam taip vėlai mane, motuše,
Su saule budini, keli?

– Aš nebespėsiu šiandien rytą
Nurauti gelstančių linų:
Paskui dar saulę pasivyti
Už mėlynųjų vandenų.

– Kas tau, dukrele, kas tau sakė,
Kas tau melavo vakare,
Kad tu atrasi saulės taką
Raudono rudenio bare?..