Paliovė griaut ir baubt kanuolės

Paliovė griaut ir baubt kanuolės,
Laukuos jau vėl nėra pulkų,
Tik viens pašautas ir parpuolęs,
Bet gyvas tarpe užmuštų;
Ir mislija: “Ką čion aš blogo,
Ką pikto artimui dariau,
Kam atitraukė nuo to stogo,
Kuriam ramiai aš gyvenau?
Už ką čion gausiai liejos kraujas,
Kam atvedė pulkus čionai?
Kareivius veja čion kaip gaują
Žvėrių, kad muštųs mirtinai.
Ar už tėvynę, už liuosybę?
Bet ką čion! ponams to nereik,
Jiems reik tik turtų ir linksmybių,
O tu už juos numirti eik.
Mat, prastas yra ant to sutvertas
Kad ponų reikalams tarnaut,
Pas juos esi tu šuns tik vertas,
Už juos reik duotiesi nukaut…
Parneškie, juodas varne, žinią
Į mano gimtinius namus,
Ten manęs laukia nusiminę,
Bet nematysiu aš jau jūs.
Parneškie, žirge, mandierėlę
Mieliems tėveliams, seserims,
Tegul ją plaus su ašarėlėms,
Pakolei Dievs ir juos ne’tims.
Tik jūs vieni ant viso svieto
Gailėtis mokat iš širdies;
Mes ponams įrankio tik vietoj,
Mes numirėm, ir ką išties
Jiems mūs vargingų da gailėtis,
Da rūpinsis dėl mūs katras;
Kad jiems tarnauti, jais gėrėtis –
Kitus kvailius jie sau suras.
Ir vėl dėl mislių šėtoninių,
Dėl savo laimės ir garbės
Jie duos pasmeigti ant deiginių
Visus kareivius, kiek turės.
Ar tinka man prakeiktas kardas,
Sunki kareiviška taurė,
Kada man miels artojaus vardas,
Palši jauteliai ir ore?
Ten mano mirčio nieks negeidžia
Pas mielus brolius, tėvelius,
Ten meilės saulė nesileidžia
Nė jokius ilgus metelius.
Tenai pušelės siūbuonėlės,
Plačiai išskėtusios šakas,
Vilioja jauną artojėlį
Silsėtis per dienos kaitras.
Raiba gegutė ten kukuoja,
Jai paukščių padeda pulkai,
Ir niekas niekad nedejuoja,
Pakolei nežili plaukai.
Dabar ne eglė ten siūbuoja,
Išskėtusi plačias šakas,
Tai motinėlė ten dejuoja,
Iškėlus sielvartoj rankas.
Dabar ne aržuolas aukštasis,
Iškėlęs galvą, žiūr žemyn, –
Tėvelis verkia tik baltasis,
Kas dieną eidamas senyn.
Dabar ne obelis žalioji
Linguoja, vėjo pučiama, –
Seselė rauda tik jaunoji,
Rūtas žaliąsias skindama.
Broleli mažas, tu nors stokie
Į mano vietą pas tėvus
Ir laimę sau ir jiems ieškokie,
Beardamas plačius laukus.
Tegul vieni didžturčiai piaunas,
Kad taip jau geidžia kraujo jie.
Bet akys temsta, teka kraujas…
O tėviške, sudiev, sudiev!..”